TEXTILE TALES. Džinos Jasiūnienės paroda

Šiais metais kovo mėnesį Antakalnio galerija švenčia savo penkerių metų gimtadienį. Antakalnio galerija, surengusi per 50 parodų, kovo 8-ąją dieną 18 val. kviečia į dar vieną, šventinį parodos atidarymą, kuriame savo naujausius kūrinius pristato Antakalnio galerijos įkūrėja Džina Jasiūnienė. Tai jau penktoji menininkės paroda Antakalnio galerijoje.

ISTORIJOS BE ŽODŽIŲ
Nuo seno mums įprastus gaminius Džina Jasiūnienė transformuoja į didelius kinetinius pano, kurie tarsi Visatos simboliai (tokią prasmę jiems suteikia ir pati autorė) yra nuolatiniame ritmiškame judesyje, mums primena „Didžiojo sprogimo” teoriją ir vis besiplečiančias galaktikas, cikliškumą, kuris yra neatsiejama mūsų planetos, Saulės sistemos planetų, galaktikų egzistencijos sudėtinė dalis. Kilimas prasideda vienam taške ir nuolat plečiasi, raibuliuodamas savo gyvomis, persipinančiomis spalvomis, sukasi kaip sukasi Žemė aplink Saulę etc. Galima tai vadinti ir tekstilinėmis mandalomis, kurios gi taip pat yra visa apimančio vienio, begalybės ir dieviškosios esaties vizualiniai, dekoratyvūs atspindžiai, meniškai įprasminti pavidalai.
Džinos rankų ir pieštuko kantrybė iš pirmapradžio elemento, tiesiog „e“ raidės supina ištisus pasakojimus, laiškus be žodžių, o žodžių ir nereikia, nes gyvai, ritmiškai, vibruojančiai susipina ištisos emocijų, minčių istorijos, tai skubrios, tai „sustojančios tarsi atsikvėpti” ir toliau tęsiamos. Neriamos, audžiamos minčių nytys, kurioms nereikia žodžių, nes pasakojimą perima štrichas, spalva, spalvų raibuliai ir eilutės, linijos, punktyrai.
Kompiuterio ekrane, fotografijoje žvelgiant į Džinos darbus, kartais sunku atskirti, ar tai audinys, ar piešinys (pieštuku, flomasteriu).
Natūroje, aišku, viskas atrodo kiek kitaip, bet tada dar prisideda nuostabos jausmas, atradimo džiaugsmas, suvokus, kad imituoti audiniai yra ne ką mažiau kruopštūs, neįtikėtinai preciziški ir meistriški. Jų net nesinori įvardinti kaip audinių, kilimų etc. Imitacijas, nes tai autentiški, savo emocinę aurą turintys kūriniai, ne „mimikrijos“ norinčios apgauti akis, o dailiai sudėliotos istorijos, pasakojimai, spalvų dermių eksperimentai, brūkšnys po brūkšnio, „nytis” po „nyties” pasakojančios nepapasakotas istorijas, kasdienes ir pakilias mintis, sielos virpesius, lyriškas, džiugias, na visokias emocijas „išaudžiamas” popieriuje.
Ne paslaptis, kad audimų raštai yra įkvėpę ne viena žinomą dailininką, kad ir Kazimierą Žoromskį, kuris savo tapybinius optinius opusus tapė, remdamasis lietuvių liaudies audimų raštais, spalvotyros teorijos postulatais. Jo kūriniai įspūdingi, bet šaltokai racionalūs, vyriškai logiški ir nespinduliuoja jokių emocijų, tai labai žavingi darbai, kurie tarsi puikuojasi savo racionalumu bei tikslumu.
Džinos darbai kuria visai kitokį emocinį lauką. Juos norisi tarsi išjausti, prisijaukinti, iššifruoti jų mintis, pasakojimus be žodžių, kupinus ir pauzių, nutylėjimų, ir atodūsių. Su jais norisi pabūti ilgiau, kad ir ima raibuliuoti akyse, nes daug spalvų, nes daug „nyčių”…
Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Iš Džinos Jasiūnienės parodos atidarymo >
Muzika – akordeonistas virtuozas Raimonds Ungurs.

Atidarymo renginio nuotraukos >